sula

sulà sf. ppr. sing. (4) K, Jn, DŽ, (2) LKT105 (Lkv) 1. Q93, SD147,231, R, MŽ398, Sut, I, N, M, L, Š, LL132, Rtr, NdŽ, Vyž, Pln, Ms, Krkl, Šd, Šmn, Pl, Šlčn, Alv, Pns, Aps, Alvt pavasarį iš medžių (ppr. beržų ir klevų) leidžiamos sultys: Prilašėjo kibiras sulos, to saldaus pavasarinio džiaugsmo J.Marcin. Sula lietuvių valstiečių nuo seno vartojama gėrimui, rečiau sriubai virti, burokams rauginti MLTEIII340. Lataku sulà bėga iš beržo, klevo J. Sulà – beržo kraujas Ds. Vyrai, eisma sulõs gręžti! Šv. Klevo sulà saldesnė negu beržo Dov. Mas sulõs neleisdavom – sakydavo, ka beržas nudžius Skrb. Sulą raugino su aviečių kotais įmerktais Kltn. Putra, sulõ[je] virta, yra saldi ir be pradaro Šts. Nebėr žiemų šaltų, nebėr nė sulų saldžių Šts. Kad sula tekėti parstojo, tad žiedai klestėti įstojo D103. ^ Laimingas, kurs gal privalgyti sulos su duona, nes, sulai esant, duonos nėra, duonai esant, sulos nėra VP28. Žmogui visą amžių teip i teip: yr sulùtės – nė[ra] duonutės, yr duonutės – nė[ra] sulùtės Ar. Ka yra duonelės – nėra sulẽlės, o ka yra sulẽlės – nėra duonelės Slnt. Iš keturių ronų balta sula bėga (karvę melžia) LTR(Vdk). ║ NdŽ prk. juok. lietus. 2. sultys, syvai: Sultės, arba sula, iš skamonijos (žolės) I. Reikia gertie varnalėšų sùlą Dgp. Vaisiai vasariniai, arba ankstybiejai, nėra teip geri [obuolynei], pirmu, todėl, jog maž teduoda sulos S.Dauk. Mano sula (drėgnumas) išdžiūvo BPs32, 4.